1639 m. Kražių miestelyje, tarp Kražantės upelio ir Kražių-Nemakščių vieškelio, vieno valako ir devynių margų žemės sklype, kurį nupirko Žemaičių teisėjas ir karaliaus sekretorius Chrizostomas Valatkevičius, buvo pastatyta medinė bažnyčia bei vienuolyno pastatas ir čia įkurdintos iš Vilniaus pakviestos vienuolės benediktinės, turėjusios būti žemaičių moterims ir merginoms maldingumo bei dorovingumo pavyzdžiu. Be minėtos dotacijos seserims dar buvo užrašytas Dirvėnų kaimas, Kaunatavo dvarelis bei nemaža pinigų suma. Konvento istoriją pradėjo septynios vienuolės. 1643 m. vyskupas Jurgis Tiškevičius vienuolyno bažnyčią iškilmingai konsekravo ir atidavė saugoti šventųjų Viktoro, Sergijaus ir Benedikto relikvijas. Ona Paginskaitė 1710 m. surašytame testamente vienuolynui paskyrė Pagiriškių [LEL T. XIII P.33 – Pogiškių dv.] dvarelį, 1721 m. didikas Vitartas už 1200 timpų Karaliaučiuje nuliedino didįjį varpą. 1757 m. vienuolės savo lėšomis pradėjo didelės mūro bažnyčios statybą. Ją projektavo buvęs Kražių jėzuitų kolegijos ir Vilniaus universiteto profesorius jėzuitas, matematikas, architektas Tomas Žebrauskas ( 1714 – 1758). Vienuolių benediktinių susirašinėjimai statybų klausimais liudija, kad, pastarajam mirus, nuo 1760 m. darbus prižiūrėjo ir užbaigė “amatininkas” Treceris. 1762 m., likęs medinis vienuolynas ir nauja bažnyčia aptverti aukšta mūro tvora. Naujai iškilusį statinį konsekravo vyskupas Tadas Bukota, suteikdamas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo titulą. Kunigas Jonas Kuckevičius vienuolynui užrašė dar 2000 timpų, o 1861 m. kunigas Tadas Budreckas padovanojo vienuolynui Audenių dvarelį Vaiguvos parapijoje.
Dabar iš viso vienuolyno ansamblio likusi tik mūrinė bažnyčia, šventoriaus tvora ir dešinėje šventoriaus pusėje stovinti iš skaldyto akmens XIX a. I-oje pusėje iškilusi, keturių kolonų portiku ir raštais puošta Šv. Roko koplyčia, vietinių vadinama nameliu. Netoli šios koplyčios įrengtas simbolinis vienuolių kapas, kurį žymi metalinis lietinis kryžius, pritvirtintas ant lauko akmens postamento.
Dvibokštė bažnyčia dominuoja miestelio panoramoje. Jos barokinis frontonas aukštesnis už abu šoninius aštuonkampius bokštus. Priekiniame fasade akcentuotos vertikalios linijos: kolonos, piliastrai, centrinėje fasado dalyje – aukšti, pusapvalėmis arkomis užsibaigiantys langai. Šoninėse priekinio fasado dalyse dvi nišos, kuriose pastatytos medinės skulptūros: kairėje – šv. Benedikto, dešinėje – šv. Scholastikos. Bažnyčios rūsiuose išliko XVIII a. palaidojimų. Jėzuitų ir benediktinių bažnyčios sudarė miestelio centrą, kurio viduryje buvo įrengta turgaus aikštė.
Bažnyčia vienanavė, su kvadratine presbiterija, abipus jos iš vieno šono šliejasi koplyčia, iš kito – zakristija. Kairėje bažnyčios pusėje – uždara galerija su laiptais, jungianti vienuolyną su vargonų choro tribūna. Pastaroji ir du balkonai iškyla virš arkomis sujungtų piliorių. Interjere dominuoja puikaus darbo centrinis mūrinis barokinis altorius, kurio įvairūs pakartojimai, atlikti vietos meistrų, neretai aptinkami medinėse XVIII a. II-osios pusės Žemaitijos bažnyčiose. Didžiajame altoriuje išsiskiria Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų paveikslas, apkaltas sidabriniais aptaisais.