Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centre Užgavėnėms pradėta ruoštis jau vasario 6 dieną. Bibliotekoje, tą dieną, atidaryta kaukių paroda, kurioje eksponuojamos Kražių seniūnijos gyventojų pagamintos kaukės. Ir mokiniai, ir suaugusieji galėjo pasisemti naujų idėjų iš parodoje eksponuojamų Antano Terleckio, Lino Mockaus, Kražių gimnazijos mokinės Eigilės Baršytės kaukių.
Ankstų vasario 12 – osios rytą, į Kražių miestelį išskubėjo kviesliai, visus „moškes, joškes“ kviesdami į Užgavėnes ir skelbdami jaunikio paieškas. Pati gražiausia jaunoji, vardu Saulytė, jaunikio ieškojo po visas miestelio trobas. Svočia su visa ją lydėjusia svita tikrino sutiktų jaunikių pečių plotį, mat jis turėjo būti jaunosios noru metro ilgio, vaišino net iš Maroko atvežtais saldainiais. Sunku buvo atrasti tokį ir iš stuomens, ir iš liemens platų bei turtingą jaunikį.
Aplankę miestelio trobas ir nesuradę jose jaunikio, kviesliai patraukė prie Kražių gimnazijos, kur jaunų bernelių ir mergelių pulkas laukė Užgavėnių persirengėlių. Dainuodami ir šokdami eisenos dalyviai pasuko Medžiokalnio link, kur vyko didžioji žiemos virsmo šventė, kasmet organizuojama Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro darbuotojų bei Kražių seniūnijos. Miestelio centre eiseną pasitiko „morė“, gražioji ir nuostabioji Užgavėnių puošmena. Medžiokalnio papėdėje žydelių ir žydelkikių su karštu sultiniu jau laukė gaspadinė. Užgavėnių šventės metu jaunoji vis dar ieškojo savo jaunojo tarp žaidimų nugalėtojų. Apdovanoti geriausi krepšininkai, kurie vietoj kamuolių mėtė bulves, geriausi slidininkai, virvės traukėjai, daugiausiai „sidabrinių žuvelių“ iš pusnies ištraukę meškeriotojai. Taip pat apdovanotos gražiausios, baisiausios, seniausios, mažiausios bei originaliausios kaukės. Kur buvus, kur nebuvus jaunoji nusižiūrėjo vieną gražuolį, kuris anot jos labiausiai tiko į jaunikius, bet kaip tekėsi jai žiema neišvyta, lašininis nenugalėtas, o ji išsirinko kanapinį. Pasilipę ant lieptelio, pasiraitoję rankoves ir stvėrę sunkius maišus ėmė kautis lašininis su kanapiniu. Kova laimėjo kanapinis. Jaunoji stvėrusi už parankės savo išrinktąjį tuoj nuskubėjo pas kunigą, kad juos sutuoktų. Po iškilmingos palaiminimo ir pašventinimo ceremonijos jaunuosius sveikino čigonėlių būrys, išpranašavęs daug vaikučių, daktarėliai linkėjo sveikatos ir mokė kaip šeimoj sveikai gyventi. Na o kokios gi vestuvės be vaišių ir linksmybių. Vestuvininkai šoko, dainavo, vaišinosi ir siautė aplink laužą. Visų siautulių gale mergelės, žydelkėlės pakviestos gaudyti jaunosios puokštę.
„Žiema, žiema bėk iš kiemo“, šaukė vestuvininkai ir galop ant laužo sudegino morę. Ir aš ten buvau alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau…
Dėkojame visiems sušelpusiems jaunosios kraičiui ir iškėlusiems tokias gražias vestuves.
