Europos žydų kultūros dienos renginys Kražiuose, prasidėjo pažintine ekskursija po buvusį Kražių štetlą, senąsias žydų kapines, aplankant Kražiuose buvusias žydų sinagogas. Ekskursijoje dalyvavo Kražių Ž. Liauksmino gimnazijos devintos ir ketvirtos klasės mokiniai. Žydų architektūrinio paveldo parodą pristatė architektas Aurimas Širvys, apie kulinarijos papročius, jidiš bei hebrajų kalbas pasakojo Laurina Todesaitė.
Architektas A. Širvys detaliau paaiškino, kuo sinagoga skiriasi nuo katalikų bažnyčios. Visose sinagogose altorius atgręžtas į rytus, todėl kad meldžiamasi į rytų pusę. Be to, kitaip negu bažnyčia, sinagoga nėra sakralinio paveldo objektas. Jos pastatą sudaro dvi dalys – vienaukštė ir dviaukštė. Anksčiau apačioje dažniausiai veikdavo mokyklėlė, rinkdavosi bendruomenė, o antrame aukšte būdavo moterų galerija. Būtent čia jos galėdavo klausytis maldos. Į pagrindinę dalį įleisdavo tik vyrus. Beje, sinagogose net įėjimai vyrams bei moterims būdavo atskiri. „Sinagogoje altorius vadinamas aronkodešu. Jame įrengtoje spintoje laikomi toros (pagrindinis žydų religinis traktatas) ritiniai. Klausykla – bima – yra pačiame centre“, – pasakojo A. Širvys.
„Schalom“, – su klausytojais pasisveikino projekto „Cook jewish be jewish“ vadovė L. Todesaitė pasakojusi apie jidiš, hebrajų kalbas bei žydų kulinariją.
Laurina papasakojo, kad žydų tauta turi daug švenčių. Viena iš jų – šabatas (šabas). Jis prasideda penktadienio ir baigiasi šeštadienio vakarą. Sekmadienis yra pirmoji naujos savaitės diena, žyminti darbo pradžią, nes per šabą žydai visiškai nedirba. Anksčiau jo metu nebuvo galima net krosnies kurti, o dabartiniais laikais kassavaitinę šventę žydai dažniausiai pamini mieste, susitikę su draugais. Jei liekama namie, išjungiami visi elektros prietaisai, uždegamos bent dvi žvakės, o jeigu šeimoje yra vaikų – kiekvienam dar po vieną, ir bendraujama.
Be abejonės, labai svarbu yra maistas. Jis būtinai privalo būti košerinis, t.y. pagamintas pagal griežtus įstatymus. Mėsa – tik galvijo, turinčio skeltą kanopą ir gebančio atsirūgti. Be to, gyvulys turi būti nugalabytas be skausmo, visiškai nuleidžiant jam kraują. Žuvis turi būti su žvynais ir pelekais. Pasak L. Todesaitės, žydai nemaišo ir mėsos bei pieno produktų, be pastarųjų stengiasi visiškai apsieiti. Grietinę, sviestą dažniausiai keičia humusas – avinžirnių užtepėlė. Šį pagardą Laurina vadina vizitine Izraelio kortele, nes niekur kitur jis nėra toks populiarus. Dar vienas patiekalas, be kurio žydai neįsivaizduoja savo virtuvės, – macai. Tai iš miltų ir vandens pagaminti traškūs paplotėliai, dažniausiai valgomi per Velykas. Itin populiari ir balta pynės formos saldi duona chala. Beje, prieš valgant ją, būtina pamirkyti į košerinę druską.
Visų patiekalų galėjo paragauti ir susitikime dalyvavę kražiškiai. Ant Laurinos paruošto vaišių stalo puikavosi daržovių apkepai – saldūs pyragai, imberlachas (džiovinti imbierų bei morkų saldainiai) ir kt. Kulinarijos žinovė pademonstravo, kaip šventinama duona bei vynas – tai žydams iki šiol yra labai svarbu.
Projektas „Žydų religinės bendruomenės pėdsakai Kražiuose“. Projektą dalinai finansuoja Kultūros paveldo departamentas prie kultūros ministerijos.
