Spalio 16 d. Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centre vyko popietė, skirta rašytojui Povilui Višinskiui ir sukurtos edukacinės programos, skirtos Motiejui Valančiui pristatymas. Tai tik keletas iš gausybės kultūros centro įgyvendinamo projekto „Per šventą žemaitišką raštą“ renginių, kuriuose dalyvavo lietuvių kalbos, pradinių klasių mokytojai ir Kražių Ž. Liauksmino gimnazijos mokiniai.
– „Visos tautos brangina savo šviesuolius, todėl ir mums pirmiausia reikia mokytis iš savo iškilių asmenybių. Vienas iš tokių žmonių buvo vos 31- rius metus išgyvenęs Povilas Višinskis, kuris daug laiko ir energijos skyrė lietuvių literatūros kūrėjų paieškai ir ugdymui. Povilas Višinskis padėjo tapti rašytoja Julijai Žymantienei (Žemaitei), per jo rankas „ėjo” prozininkių Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos ir Sofijos Pšibiliauskienės – Lazdynų Pelėdos rankraščiai. Turbūt galima drąsiai teigti, kad jei ne P. Višinskis šiandien neturėtume ir Žemaitės”. Šiais žodžiais popietę, skirtą Povilui Višinskiui pradėjo kultūros centro bibliotekos vedėja Renata Norvaišienė. Popietės metu kalbėta apie Povilo Višinskio gyvenimą, indėlį į Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos, Žemaitės kūrybą, sąsajas su žemaičių kraštu. P. Višinskis gimė Ušnėnų kaime (šalia Užvenčio), būdamas 11 metų įstojo į Šiaulių gimnaziją. Aukštesnėse klasėse Povilas sekė lietuvių tautinį judėjimą, skaitė „Aušrą“, „Varpą“. Kai Kražiuose įvyko garsiosios skerdynės (1893 m.) (jam tada buvo 18 metų) šiauliečiai gimnazistai parašė ir išplatino „atsišaukimus“ prieš rusų valdžią dėl tokio žiauraus elgesio). Povilui Višinskiui labai rūpėjo lietuvių kalba, jis turėjo pažįstamą knygnešį, iš kurio gaudavo draudžiamų lietuviškų knygų. Tai turbūt dar vienas labai svarbus faktas, kuris P. Višinskį, tarsi nematoma gija sieja su M. Valančiumi.
Motiejus Valančius – viena svarbiausių XIX a. vidurio Lietuvos religinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo figūrų: Žemaičių vyskupas, švietėjas, aktyvus visuomenininkas, laikytas pagrindiniu demokratinių lietuvių visuomenės judėjimų – blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės – organizatoriumi. Greta visuomeninės veiklos jis buvo istorikas, politikas, rašytojas, savo veikla ir raštais padaręs sunkiai pamatuojamą įtaką Lietuvos visuomenės sąmoningumui. Pagrindinis vyskupo rūpestis buvo raštingo, šviesaus, morališkai tvirto ir religingo žmogaus ugdymas. M. Valančius skatino mokytis, steigti mokyklas, pats švietė – rašė pažintines, istorines, religines knygas. Valančius taip pat skatino, rėmė ir inicijavo bažnyčių statybą, remonto ir kitus darbus. Kai po 1864 m. uždrausta lietuviškai rašyti lotyniškais rašmenimis, Valančius Kaune organizavo ir finansavo lietuvišką spaudą, jos spausdinimą ir sklaidą, užsiiminėjo daraktorystės (nelegalaus mokymo spaudos draudimo laikais) reikalais.
Kražiuose Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius paliko gilų pėdsaką. 1834–1840 m. jis buvo Kražių gimnazijos mokytojas, bibliotekininkas, rašė Kražių mokyklos istoriją. Manoma, kad Kražiuose vyskupas pradėjo rašyti ir pirmuosius savo veikalus.
Norint labiau suprasti didžiulę vyskupo M. Valančiaus įtaką daraktorinėms mokykloms, spaudos draudimui ir įsigilinti į to laikotarpio problemas, sukurta ir pristatyta edukacinė programa, kurios metu kalbėta apie „vargo“ mokyklą, knygnešius, ne tik to meto, bet ir dabartines socialines problemas, rašyta „graždanka”, išmokta Knygnešių daina. Edukacijos dalyviams taip pat teko išbandyti knygnešio dalią – avint klumpėmis nešti knygų ryšulius, “įkliuvus” už knygų gabenimą atlikti bausmę – klūpėti ant žirnių.
