Šv. Roko atlaidai

 

1989 metais  buvo paskelbta Kražiečių sambūrio diena. Atlaidai švenčiami išlikusioje vienuolių benediktinių vienuolyno 1832 m. statytoje šv. Roko koplyčioje bei pačioje bažnyčioje. Šv. Roko koplyčia kartu yra ir Žemaitijos didikų Kšonstauskių giminės mauzoliejus. Jie buvo Batakių dvaro savininkai. Juozapas Kšonstauskis buvo Žemaičių Kunigaikštystės pastalininkas. Koplyčios rūsio kriptoje ilsisi garbingų Žemaitijos bajorų, kurie aukomis dosniai rėmė benediktinių vienuolyną, palaikai.

 

Šv. Roką ypač imta garbinti, kai 1709 m. bado ir daugybę gyvybių nusinešusios 1710 – 1711 metų maro epidemijos nualinti Kražių bei plačios apylinkės gyventojai raudomis ir maldomis koplytėlėje išmeldė šv. Roką pagalbos. Per amžius iš lūpų į lūpas sklido pasakojimai , kaip šv.Rokas nutolino nelaimes  ir išgydė net visai beviltiškus ligonius. Iki šiol kiekvieno rugpjūčio 16 dieną ( arba artimiausią sekmadienį po Žolinės)  tebemeldžiama sveikatos ir užtarimo, šv. Roką pagerbiant dar per Kražių skerdynes giedota giesme “Šventas Rokai”.

 

Lietuvoje šv. Roko kultas sustiprėjo 1705 m Vilniuje, vėliau ir Kaune, įsteigus rokitų kongregacijos vienuoliją. Davę įžadus (neturtas, klusnumas, skaistumas) per 1710-1711 m. marą tretininkų abitą vilkintys gailestingieji broliai pasiaukojamai tarnavo sergantiems, rūpinosi jų sielovada, laidojo mirusius nuo bado ir maro. Tik vėliau, pasak vyskupo Motiejaus Valančiaus, jie ėmė dėvėti šviesiai pilką abitą su juoda pelerina, ant krūtinės išsisiūdinę kaukolę, sergančiųjų ir mirštančiųjų slaugos ženklą.

 

Tokią rokitų veiklą nulėmė tai, kad karitatyvaus darbo pavyzdžiu jie pasirinko pasišventusiai ligonius gydžiusį šv. Roką.

 

ŠV. ROKAS  – vienas iš garsiausių šventųjų Lietuvoje, Bažnyčios garbinamas kaip visų ligonių, ypač sergančiųjų maru ar kitomis epideminėmis ligomis, globėjas. Išdalijęs savo turtą, jis pasišventė ligonių ir mirštančiųjų žmonių tarnystei. Patyręs ir slaugytojo, ir sergančiojo dalią šv. Rokas ir šiandien tebegloboja malda  į jį besikreipiančius ligonius.