Birželio 14 – oji, Gedulo ir vilties diena. Šią dieną, 1941-aisiais, vos Sovietų Sąjungai spėjus okupuoti Lietuvą, į atšiauriuosius Rytus pajudėjo pirmieji vagonai su naujajai valdžiai neįtikusiais žmonėmis. Į būsimų tremtinių sąrašus pateko ūkininkai, buvę nepriklausomos Lietuvos valdininkai, karininkai, inteligentai, mokytojai ir jų šeimos, nepagailėta nė mažų vaikų. Niekas nežadėjo nelaimės šią tykią priešaušrio valandą. Tačiau ji jau sliūkino į tūkstančius namų, į ramiai prieš dienos darbus besiilsinčias sodybas, į tūkstančius šeimų, nė nenujautusių, kad ši paskutinė nakties valanda daugeliui taps ilgesingais prisiminimais apie tai, kai visi dar buvo drauge. Niekas nė nesapnavo, kad išaušusi diena į šipulius sudaužys jų pasaulį, sutraiškys likimus, suluošins gyvenimus…
Birželio 14 – ą dieną, Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centre, paminėta „Gedulo ir vilties“ diena. Renginį organizavo kultūros centro biblioteka. Stiprybės bei ištvermės tremtiniams linkėjo Kelmės rajono savivaldybės tarybos narė Alma Monkauskaitė. Renginio metu pristatyta Vlado Kalvaičio knyga apie tremtį. Knygos pristatymą lydėjo Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro vyrų vokalinio ansamblio (vadovas Augustinas Bartkevičius), Jurgitos ir Dainiaus bei Jurgitos ir Augustino dainos apie tremtį, namų ilgesį. Ištrauką iš pristatomos knygos skaitė Jūratė Sankauskienė ir Ilona Bumblauskienė.
Tremtį visi mename su skausmu ir liūdesiu… Daug apie ją parašyta dainų, eilėraščių ir knygų. Naujausia jų – Vlado Kalvaičio knyga „Sustiprinto režimo barakas“. Už gyvenimo knygą su vilties gaida tytuvėniškiui rašytojui, šiais metais įteikta 42 – oji Žemaitės literatūrinė premija. Šioje knygoje per atskirus novelių veikėjus, jų pasakojimus ir buitį, prisiminimus, kasdienybę, svajones atskleidžiama lagerių sistema, mirties tragizmas ir išgyvenimo galimybės… Dėkojame knygos autoriui, rašytojui, poetui, satyrikui, Lietuvos rašytojų sąjungos nariui gerbiamam Vladui Kalvaičiui už knygos pristatymą, už gyvenimo tolerancijos pamokas, už giesmę apie tiesą ir neteisybę, už meilę gimtajam kraštui, už didį žmogiškumą, be galo turtingą kūrinio žodyną ir už galimybę prisiliesti prie Jo prisiminimų.
