Nuskendęs varpas
Kražių bažnytėlė stovėjo ant kalno. Pakalnėje bėgo upė Kražantė. Toji bažnyčia buvo statyta valdant Vytautui, bet po kiek laiko sudegė. Tada ant tų pačių pamatų žmonės pastatė kitą bažnyčią. Netoli tos bažnyčios augo du ąžuolai. Tuomet varpinės dar nebuvo, tai varpus pritaisė prie tų ąžuolų. Tų varpų vardai buvo Jonas ir Benediktas.
Vieną kartą, beskambinant varpu Jonu, trūko virvės, varpas nukrito ir nuriedėjo į upę. Žmonės bandė išimti, bet nepasisekė. Žmonės būtų jį ir pamiršę, bet, skambinant antru varpu, buvo galima išgirsti lyg kokią kalbą:
– Skendau, brolau! Skendau, brolau!
Žmonės tuos garsus taip ir suprato, todėl nutarė pasikviesti kokius mokytus žmones, kad jie išimtų šitą varpą. Atvažiavo ten du kunigų seminarijos profesoriai. Jie nutarė, kad, norint varpą iškelti, reikia vienam žmogui nusirengti, pasiimti beržo vytelę, duoti per vandenį ir kalbėti poterius. Kai jau varpas išriedės ant kranto (o jį reikėjo užritinti ant kalno), duoti su ta pačia vytele per varpą ir taip sakyti: „Op, Joneli, į kalnelį!“ Ir varpas riedės. Bet žmonės neprivalo juoktis, nes gali atsitikti nelaimė.
Tuojau iš vyrų tarpo išėjo vienas jaunikaitis, nusirengė drapanas, paėmė vytelę, ėmė plakti vandenį ir kalbėti maldas. Varpas išriedėjo ant kranto. Jaunikaitis ėmė plakti jį su vytele ir kalbėti:
– Op, Joneli, į kalnelį!
Varpas lyg koks gyvulėlis riedėjo į kalną, nuo kurio buvo nuriedėjęs. Būtų jį ir įvarę į tą kalną, bet viena moteriškė ėmė ir susijuokė. Tuomet varpas pasileido atgal riedėti. Užmušė tą žmogų, kuris jį varė, ir nuriedėjo atgal į upę. Ten jis nusirito į vieną požemį.
(Pasakojo O. Klimavičienė, užrašė A. Klimavičius, Tauragės gimnazijos mokytojo J. Navasaičio rinkinys)
