Gegužės 6 d. į Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centrą rinkosi žemaičiai iš visos Lietuvos. Žemaičių kultūros draugijos Kelmės skyrius, Žemaičių partijos Kelmės skyrius, Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centras, seniūnija visus kvietė į sueigą „Per garbingą praeitį – į viltingą ateitį“. Tautiniais rūbais pasipuošęs Skruzdėlynės viensėdžio savininkas, žemaitukų augintojas Marijus Čekavičius Žemaitijos vėliavą įteikė Kražių seniūnijos seniūnui Rolandui Karčiauskui, sakydamas, kad ji
turi plazdėti šalia Lietuvos ir Europos Sąjungos vėliavų. Susirinkusius kalbėtis apie žemaičių istoriją, kultūrinį-kalbinį paveldą nuo Kelmės rajono savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir teisėtvarkos
komiteto pasveikino šių eilučių autorė. Įtaigų pranešimą „Žemaitijos savivalda LDK gadynėje“ perskaitė doc. dr. Eugenijus Saviščevas iš Vilniaus universiteto. Vaizdų pasakojimą pranešėjas pradėjo nuo Vykinto,
kuris ilgą laiką buvo laikomas Žemaičių nepriklausomybės simboliu, kovų su Vytautu, sakydamas, kad tuometiniai galios centrai Žemaitijoje buvo pilys. Tikėtina, kad visos žemaičių pilys tebebuvo kontroliuojamos gentinių aristokratų. XIII a. vidurio kilmingųjų personalijos daug ką pasako ir apie
socialinę to meto Žemaitijos organizaciją. Todėl, kaip teigė E. Saviščevas, nereikėtų tikėti žemaičių kunigaikščių išnykimu ar išnaikinimu, greičiau tai buvo jų potencialo mažėjimas, kurį lėmė Ordino ir Lietuvos valstybės plėtra. Tyrinėtojai, nors kiek susidūrę su XIII–XIV a. Žemaitijos istorija, buvo priversti ieškoti tikslesnio termino regionui apibūdinti: tikroji Žemaitija, etninė Žemaitija, etnografinė Žemaitija ir pan. Visos šios sąvokos – komplikuotos, nes pasižymi istorikų suteikiamu vertybiniu atspalviu. Siūloma XIII–XIV a. žemaičių politinę visumą vadinti Mažąja Žemaitija, ją priešinant Didžiajai Žemaitijai, kuri buvo sukurta XV a. pradžioje. E. Saviščevas paaiškino, kas lėmė Žemaitijos egzistavimą nuo Vytenio iki Kazimiero Jogailaičio (1283–1441). Kaip jis teigė, šiuo laikotarpiu žemaičių padėtį lėmė Ordino ir Lietuvos valstybės (vėliau – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) kova dėl įtakos Žemaitijoje.
Gindamiesi nuo Ordino žemaičiai įsileido lietuvių kunigaikščius su jų kariaunomis, statybininkais, gal net valstiečiais; savo žemių paribiuose leido statyti pilis (ankstyviausia siejama su Vytenio vardu). Be to, bent
jau kartkartėmis žemaičių bendruomenės rėmė lietuvių pilių įgulas maistu, patys dalyvavo statant ir ginant pilis. Šiandienos istorikams jau aišku, kad, nepaisant Lietuvos metraščio užuominų apie net kelių Lietuvos valdovų kilmę iš Žemaitijos, XIII–XIV a. ryšys tarp Lietuvos sosto ir žemaičių nebuvo stiprus.
XX a. lietuvių istorikai ne be pagrindo neigė Gediminaičius kilus iš Žemaitijos, tik 1409–1441 m. ėmė ryškėti naujas Žemaitijos integracijos į Gediminaičių valstybę pobūdis. Šį procesą inspiravo Lietuvos
monarchija, o žemaičiai po truputį pasidavė jos spaudimui. Jau 1409 m. Vytautas įsakė Žemaitijoje atstatyti kelias pilis, įkurdino jose savo įgulas, iš patikimų žmonių suformavo administraciją, surinko įkaitus iš įtariamų kilmingųjų šeimų, o neutraliems – pradėjo dalyti valstiečius. Pranešėjas pristatė įžvalgas apie Žemaitiją Jogailaičių monarchijoje (1441–1566). Jogailaičių laikais sukurta Žemaitijos valdymo sistema XVI–XVII a. sandūroje išsisėmė. Respublikos seimams ribojant renkamo valdovo
galias, regionų gyvenime vėl įsivyravo diduomenė. Ji kartu su vidutinio rango bajorais sparčiai integravosi į bendrą Lietuvos bajorų tautą. Todėl XVII–XVIII a. išlikęs teisinis Žemaitijos partikuliarizmas nebebuvo veiksmingas: jo pagrindu nesusidarė politinės srovės, siekusios perimti
vietinių išteklių kontrolę. Žemaičių bajorija nebeturėjo atskiros politinės valios ar atsijungimo nuo Lietuvos vizijos. Pranešėjas ne kartą savo įžvalgomis grįžo prie Kražių temos, siedamas ją su didikų
Radvilų, Chodkevičių įtaka. Pranešėjas sulaukė auditorijos klausimų. Vienas jų buvo, kodėl docentas pranešimo nepateikė žemaitiškai. Šis atsakė, kad nors yra gimęs Klaipėdoje, didesnę gyvenimo dalį
praleido Vilniuje. Tačiau tik žemaitiškai apie žemaičių kalbą (ne tarmę, kaip teigė ne vienas sueigos dalyvis) kalbėjo šiauliškis profesorius Juozas Pabrėža. Pranešime „Žemaitiu kalba: keravojims ir tvertenems“ jis
pateikė gimtosios kalbos fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos subtilybes, o autentiškais pavyzdžiais ne kartą prajuokino salę. Profesorius pateikė ne vieną konkretų pavyzdį, kaip šiandien jis su bendraminčiais mina takus į Seimą, ministerijas dėl žemaičių kalbos įteisinimo.
Žemaičių bajorų draugijos vadas Stanislovas Kasparavičius kalbėjo apie opias žemaičių problemas: šiandien neturime Žemaitijos istorijos, tik straipsnių rinkinius. Dėl to neretai klaidinama tauta,
spekuliuojama istorija. Žemaičių kalba, kaip teigė pranešėjas, nuleista iki tarmės lygio. Valstybė, anot S.
Kasparavičiaus, nesuteikia žemaičiams tapatybės, nėra Žemaitijos žemės statuso, vietovardžiai nepelnytai sunorminti. S. Kasparavičius baigdamas savo kalbą minėjo, kad valstybės požiūris į Žemaitiją yra menkas.
Apie Medžiokalnio deivės Medeinos kvietimą saugoti miškus kalbėjo pranešėjas, nepriklausomas istorikas Aivaras Lileika, kurio protėvių gimtinė yra Šventragių kaimas Kražių seniūnijoje. „Lietuva yra miškuose. Tačiau ne kirsti juos reikia, o sodinti“, – kvietė A. Lileika. Kitą pranešimą – „Kražių su vyčiais žemė“ skaitė Antanas Gedvilas. Jis komentavo žemaičių vėliavos simbolius. Apie Žemaitijos jaunimo ateitį kalbėjo pranešėjas VšĮ „Žemaitijos keliais” iniciatorius Kazimieras Žemaitis Kerpauskas. Pranešėjas nuogąstavo, kad žemaičių veikla, kurią organizuoja Žemaičių kultūros draugija ir Žemaičių partija, neturi bendros vizijos. Į veiklą menkai įtraukiamos mokyklos, jaunimas. Pats Kazimieras kuria internetines programas, siekia sujungti žemaičius, gyvenančius ne tik Lietuvoje. „Pyktis negalime – mūsų pernelyg mažai“, – teigė pranešėjas. Žemaitukų arklių augintojų asociacijos vadovė Rūta Šveistienė, kuri, beje, nėra žemaitė, augina žemaitukus, savo pranešime juos vadino ašviniais. R. Šveistienė pristatė Žemaitukų arklių augintojų asociaciją, kuri yra savanoriška, savarankiška organizacija, įkurta 1997 metais balandžio 17 dieną Lietuvos gyvulininkystės institute. Organizacija užsiima Žemaitukų veislės arklių išsaugojimu, veisimu, populiarinimu, teikia pasiūlymus valstybinėms institucijoms dėl Žemaitukų arklių genofondo saugojimo, informuoja
visuomenę apie žemaitukų išsaugojimo reikšmę.
Diskusijose nuskambėjo nuoskaudos dėl kertamų ir išparduodamų miškų, Lietuvoje sunaikintos linininkystės, valdininkų užkirsto kelio įsteigti Rietave renovacijų centrą. Neišvengta sueigoje ir politikos – diskusijų dalyviai skatino bendražygius atsakingai ruoštis 2024 m. Seimo
rinkimams, kad Žemaičių partija parlamente turėtų savo atstovų.
Koncertinėje programoje, kurią moderavo Žemaičių kultūros draugijos Kelmės skyriaus pirmininkas Algimantas Armonas, skambėjo folkloro ansamblio „Judlė“ (vadovė Angelė Jovaišaitė) dainos, muzika, sukosi poros, tarmiškais pasakojimais ansambliui atliepė kražiškės Ūla ir Luknė Karpenkaitės, Emilija Gedvilaitė ir Algimantas Armonas.
Teksto autorė – Emilija Kvietkuvienė
Nuotraukos Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro asmeninio archyvo.
